7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Monika Krikštopaitytė

Monika Krikštopaitytė

Inauguraciniai procesai

Paroda „Geltona moteris. Antano Samuolio (1899–1942) retrospektyva ir inspiracijos“ Kaune

Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje nuo vasario vidurio veikia didžiulė paroda, skirta tapytojo, arsininko Antano Samuolio (1899–1942) 125-osioms gimimo metinėms. Net nemačiusi jos drąsiai visiems rekomendavau būtiniausiai apsilankyti, nes čiagi Samuolis! Meno žmonėms paaiškinimų praktiškai nereikia – šis tapytojas yra tapybos konstanta, gyvastingo ir tikro modernizmo liudijimas, kurį linksniuoja trys kartos dailininkų. Jis – toks net tapybinės optikos formuotojas, pro jo prizmę tikrinama, ar gera tapyba. Bet tuo pačiu metu jo personalija yra ir mitas, sukuriantis sąskambį su pasauline modernizmo istorija ir gal net išreiškiantis nacionalinės tapatybės skausmingumą. Jis yra tarsi daugiau nei menininkas, o ir Lietuvos tariamosios nuosakos (kas galėjo būti) ir nesėkmių skiedinio esencija.

Ekspozicijos fragmentas. M. K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. K. nuotr.
Stasės Vasiliauskaitės-Samulevičienės kurtas žaislas. M.K. nuotr.
Stasės Vasiliauskaitės-Samulevičienės kurtas žaislas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. K. nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Pasidalinimai savo matymu

Gedimimo Pranckūno fotografijų knyga „Truputį lėtai. Poco adagio“ (Ariel Ink, 2024)

Daugiau nei dešimtmetį teko stebėti Gedimino Pranckūno fotografijos raidą nuosekliai pristatomose parodose. Šuolis nuo įdėmaus vėliavų laikiklių (2006) ir vandens kolonėlių Vilniuje fiksuotojo iki savito fotografinio matymo kūrėjo yra didžiulis. Jau 2010–2013 m. cikluose „Tylos skliautas“ ir „Apšvietos žymės“, kur dominuoja Vilniaus bažnyčių interjerų nuotraukos, galima įžvelgti, kad pramuša tapybinis žvilgsnis. Čia galime prisiminti, kad Pranckūnas studijavo tapybą, o tapyboje abstraktūs plotai ir painios erdvės kompozicijos labai įprastas dalykas. Kai persuki galvoje visas parodas, tikrai justi, kaip Pranckūno matymas vystosi, mainosi, sudėtingėja, nors vis išlieka kažkas pastovaus – gal bandymas sukurti, išsakyti patirtį. Visada domimasi tuo, kaip veikia laikas ir kaip galima jį perkonstruoti lėtinant žvilgsnį, o dirbant vis taikomas ilgas vaikščiojimas ir tupinėjimas, įdėmus stebėjimas.

Gediminas Pranckūnas, iš ciklo „Fonografija“ ir „Nykstanti idilė“
Gediminas Pranckūnas, iš ciklo „Fonografija“ ir „Nykstanti idilė“
Gediminas Pranckūnas, iš ciklo „Tylos skliautas“ ir „Valandos. Katedra“
Gediminas Pranckūnas, iš ciklo „Tylos skliautas“ ir „Valandos. Katedra“
Gediminas Pranckūnas, iš ciklo „Tylos skliautas“
Gediminas Pranckūnas, iš ciklo „Tylos skliautas“
Monika Krikštopaitytė

Odė rakštims subinėj

Paroda „Žibuntas Mikšys. Kad būt sugrįžtama“ Vytauto Kasiulio dailės muziejuje

Šiais laikais, kai kultūra vis labiau pakuojama į produktus, o kūrėjai vis labiau stumiami tapti projektiniais amatininkais, reikalaujant kuo daugiau detalių (ypač skaičiais), lyg projektus skaitantys ekspertai būtų visiškai be žinių, patirties, vaizduotės ir negalintys nutarti, ar galima pasitikėti kūrėjo intencijomis, verte, ar ne, tokių aistringų ir principingai laisvų kultūros kūrėjų, mylėtojų ir kritikų kaip Žibuntas Mikšys labai trūksta. Ypač todėl, kad jis galėjo į literatūros, teatro, dailės, knygos meno, apskritai – kultūros reiškinius žvelgti iš šono, nesisukdamas tose pačiose rėmimų, rekomendacijų, naudos ir pažinčių girnose, kurių bumerangai neapsakomai vikriai grįžta mūsų jaukiai glaudžioje šalyje.

Žibuntas Mikšys (1923–2013), „Kad būt sugrįžtama“, ekspozicijos fragmentas. 2023 m. G. Grigėnaitės nuotr.
Žibuntas Mikšys (1923–2013), „Kad būt sugrįžtama“, ekspozicijos fragmentas. 2023 m. G. Grigėnaitės nuotr.
Žibuntas Mikšys (1923–2013), „Kad būt sugrįžtama“, ekspozicijos fragmentas. 2023 m. G. Grigėnaitės nuotr.
Žibuntas Mikšys (1923–2013), „Kad būt sugrįžtama“, ekspozicijos fragmentas. 2023 m. G. Grigėnaitės nuotr.
Žibuntas Mikšys (1923–2013), „Kad būt sugrįžtama“, ekspozicijos fragmentas. 2023 m. G. Grigėnaitės nuotr.
Žibuntas Mikšys (1923–2013), „Kad būt sugrįžtama“, ekspozicijos fragmentas. 2023 m. G. Grigėnaitės nuotr.
Žibuntas Mikšys (1923–2013), „Kad būt sugrįžtama“, ekspozicijos fragmentas. 2023 m. G. Grigėnaitės nuotr.
Žibuntas Mikšys (1923–2013), „Kad būt sugrįžtama“, ekspozicijos fragmentas. 2023 m. G. Grigėnaitės nuotr.
Žibuntas Mikšys (1923–2013), „Kad būt sugrįžtama“, ekspozicijos fragmentas. 2023 m. G. Grigėnaitės nuotr.
Žibuntas Mikšys (1923–2013), „Kad būt sugrįžtama“, ekspozicijos fragmentas. 2023 m. G. Grigėnaitės nuotr.
Žibuntas Mikšys (1923–2013), „Kad būt sugrįžtama“, ekspozicijos fragmentas. 2023 m. G. Grigėnaitės nuotr.
Žibuntas Mikšys (1923–2013), „Kad būt sugrįžtama“, ekspozicijos fragmentas. 2023 m. G. Grigėnaitės nuotr.
Žibuntas Mikšys (1923–2013), „Kad būt sugrįžtama“, ekspozicijos fragmentas. 2023 m. G. Grigėnaitės nuotr.
Žibuntas Mikšys (1923–2013), „Kad būt sugrįžtama“, ekspozicijos fragmentas. 2023 m. G. Grigėnaitės nuotr.
Žibuntas Mikšys (1923–2013), „Kad būt sugrįžtama“. 1963 m. Vilniaus universiteto biblioteka
Žibuntas Mikšys (1923–2013), „Kad būt sugrįžtama“. 1963 m. Vilniaus universiteto biblioteka
Monika Krikštopaitytė

Mes – kaip tvarumo forma

Janinos Sabaliauskaitės fotografijų paroda „Pasitikėjimas“ galerijoje „Drifts“

Dar 2021-aisiais Nidoje, tarptautiniame fotografų simpoziume, tarp žiūrovų pastebėjau įdėmų, drąsų ir komunikuojantį Janinos Sabaliauskaitės žvilgsnį, laikyseną – ji džiugiai skleidė savo tapatybę: apsikabinusi draugę, abi apsirengusios dyke tapatybei būdingu stiliumi, kurį vėliau atpažinsiu Vilniaus miesto „JCDecaux“ lauko reklamos stenduose (dešimtyje miesto stotelių šį birželį, kurta su Ieva Kotryna Ski), skaitysiu Agnės Narušytės tekstą apie Janinos ir Rimaldo Vikšraičio parodą Sanderlande, Didžiojoje Britanijoje (7md, Nr. 32 (1439), 2022).

Janina Sabaliauskaitė, „Autoportretas. Pietų Šyldsas, JK“. 2023 m.
Janina Sabaliauskaitė, „Autoportretas. Pietų Šyldsas, JK“. 2023 m.
Janinos Sabaliauskaitės fotografija. Viršuje iš kairės į dešinę: Aidas, Ajus, Gabrielis.
Apačioje iš kairės į dešinę: Pingvinas, Saša. Vilnius, LT. 2023 m.
Janinos Sabaliauskaitės fotografija. Viršuje iš kairės į dešinę: Aidas, Ajus, Gabrielis. Apačioje iš kairės į dešinę: Pingvinas, Saša. Vilnius, LT. 2023 m.
Janina Sabaliauskaitė, „Aistės ranka. Vilnius, LT“. 2023 m.
Janina Sabaliauskaitė, „Aistės ranka. Vilnius, LT“. 2023 m.
Janina Sabaliauskaitė, „Luiza & Justina. Rudamina, LT“. 2023 m.
Janina Sabaliauskaitė, „Luiza & Justina. Rudamina, LT“. 2023 m.
Janina Sabaliauskaitė, parodos „Pasitikėjimas“ fragmentas. 2023 m. A. Vasilenko nuotr.
Janina Sabaliauskaitė, parodos „Pasitikėjimas“ fragmentas. 2023 m. A. Vasilenko nuotr.
Janina Sabaliauskaitė, „Simona. Vilnius, LT“. 2023 m.
Janina Sabaliauskaitė, „Simona. Vilnius, LT“. 2023 m.
Janina Sabaliauskaitė, „Dylanas. Glazgas, JK“. 2023 m.
Janina Sabaliauskaitė, „Dylanas. Glazgas, JK“. 2023 m.
Janina Sabaliauskaitė, „Aistė & Vėja I. Vilnius, LT“. 2023 m.
Janina Sabaliauskaitė, „Aistė & Vėja I. Vilnius, LT“. 2023 m.
Monika Krikštopaitytė

Miestas kaip kolekcija

Iliustracijų paroda „Pasakojant miestą“ Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje

Paroda yra dalis literatūros festivalio „Vaikų knygų sala“, kuris pasitiko šūkiu „Miestai, auginantys vaikus ir knygas“ ir lapkričio 18–19 d. praūžė „Menų spaustuvėje“. Jau septinti metai šis vaikams, knygoms, autoriams ir jų visų šiltiems susitikimams, bendrystei skirtas festivalis yra geriausia, kas galėjo nutikti mums visiems, trokštantiems, kad vaizduotė kvėpuotų pilnais, laisvais plaučiais, kad knygos ne tik reikštų susipažinimą su pasauliu, galimybę amortizuoti tamsią, nesuprantamą jo dalį, bet ir paskatintų suprasti kūrybos galias.

Dominikos Czerniak-Chojnackos darbai. M.K. nuotr.
Dominikos Czerniak-Chojnackos darbai. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Dominikos Czerniak-Chojnackos kūrinio fragmentas. M.K. nuotr.
Dominikos Czerniak-Chojnackos kūrinio fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Aušros Kiudulaitės darbai. M.K. nuotr.
Aušros Kiudulaitės darbai. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Mugė kaip univermagas

„ArtVilnius ’23“

Meno žmogui labai sunku mėgti meno mugę, nes čia jau be tušo išnyra toji meno kentauriškoji dalis, kuri verčia kūrinius produktais, prekėmis ir paslaugomis (puošti namą, biurą, demonstruoti išprusimą, ambicijas, pažiūras, libido ir t.t.). Prireikia pereiti į patikimo ir viliojimo režimą, kas tikrame mene dažnai asocijuojama su dvasine prostitucija, prisitaikymu, konjunktūra, amatininkiškumu blogąja prasme. Kita vertus, kaip mes džiaugiamės, kai gero menininko (-ės) gerą darbą nuperka, – juk tai poveikio pripažinimas, išteklių tolesnei kūrybai užtikrinimas, kūrybos kaip apmokamos veiklos įteisinimas.

Agnė Gintalaitė, iš serijos „Pingvinų planeta“. M.K. nuotr.
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Pingvinų planeta“. M.K. nuotr.
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Pingvinų planeta“. 2023 m.
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Pingvinų planeta“. 2023 m.
„ArtVilnius ’23“ fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
„ArtVilnius ’23“ fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
„ArtVilnius ’23“ fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
„ArtVilnius ’23“ fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
„ArtVilnius ’23“ fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
„ArtVilnius ’23“ fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
„ArtVilnius ’23“ fragmentas. M.K. nuotr.
„ArtVilnius ’23“ fragmentas. M.K. nuotr.
„ArtVilnius ’23“ fragmentas. M. Savičiūtės nuotr.
„ArtVilnius ’23“ fragmentas. M. Savičiūtės nuotr.
„The Rooster gallery“ stendo fragmentas. M.K. nuotr.
„The Rooster gallery“ stendo fragmentas. M.K. nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Ką sapnavai?

Agnės Jonkutės paroda „Nyksmai“ VVJ meno galerijoje

Mačiau kažkokį kraštą sutemose, kalvos ten neaukštos, bet su ilgiausiais toliais – lengvai nepereisi. Dar auksinio mėnulio naktį. Mėnulio nesimatė, tik ryški, auksinė jo šviesa. Mačiau prosenelių lūpų liestą stiklinę, dvi jas, ir dubenį. Juos naudojo dažniausiai skubėdami, tarp darbų, bet kartais, gal vakare, sustingdavo ir jų akys sutapdavo su stiklinės skaidrumu, jie galvodavo apie Lietuvos tolius už begalybės žingsnių nuo Sibiro miškų. Dubuo šaukštu beldžiamas skambėjo kaip namie, tik toliai kiti. Visai kiti toliai. Gal į juos vakare žiūrėjo, sustingę, nes toli širdžiai tiestis iki namų.

Agnė Jonkutė, „Į kitą krantą“. 2023 m. V. Nomado nuotr.
Agnė Jonkutė, „Į kitą krantą“. 2023 m. V. Nomado nuotr.
Agnė Jonkutė, „Dubliuotas prisiminimas“. 2023 m. V. Nomado nuotr.
Agnė Jonkutė, „Dubliuotas prisiminimas“. 2023 m. V. Nomado nuotr.
Agnės Jonkutės parodos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Agnės Jonkutės parodos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Agnės Jonkutės parodos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Agnės Jonkutės parodos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Agnės Jonkutės parodos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Agnės Jonkutės parodos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Agnės Jonkutės parodos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Agnės Jonkutės parodos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Agnės Jonkutės parodos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Agnės Jonkutės parodos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Agnės Jonkutės parodos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Agnės Jonkutės parodos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Kaip apversti tylą

Eglės Vertelkaitės paroda „Briedžių sala“ Vilniaus grafikos meno centre „Kairė–dešinė“

Pavadinimas mums žada salą, briedžius, o atveda į tamsą. Į kraupias prietemas, laimė – salėse yra po properšą šviesai, ji krinta tirštos geltonos it aušros ar vakaro saulės spinduliais. Tarsi daržinėj pro plyšį, o gal pro sunkias, tamsių istorijų prisigėrusias užuolaidas. Silpni, gintariniai įstriži spinduliai duslioje aplinkoje atrodo lemtingai reikšmingi. Viltingi. Autorinės technikos: daug sluoksnių šelako dengtos fotografijos spindi prabangaus baldo gelme, ant jų turėtų ryškiai matytis dulkės, tik ne čia – prietemoje. Kvėpuoti nėra erdvu, plaučiai prityla, įsijungia savisaugos instinktai.

Eglė Vertelkaitė, „Briedžių sala“. V. Ilčiuko nuotr.
Eglė Vertelkaitė, „Briedžių sala“. V. Ilčiuko nuotr.
Eglė Vertelkaitė, „Briedžių sala“. V. Ilčiuko nuotr.
Eglė Vertelkaitė, „Briedžių sala“. V. Ilčiuko nuotr.
Eglė Vertelkaitė, „Briedžių sala“. V. Ilčiuko nuotr.
Eglė Vertelkaitė, „Briedžių sala“. V. Ilčiuko nuotr.
Eglė Vertelkaitė, „Briedžių sala“. V. Ilčiuko nuotr.
Eglė Vertelkaitė, „Briedžių sala“. V. Ilčiuko nuotr.
Eglė Vertelkaitė, „Briedžių sala“. V. Ilčiuko nuotr.
Eglė Vertelkaitė, „Briedžių sala“. V. Ilčiuko nuotr.
Eglė Vertelkaitė, „Briedžių sala“. V. Ilčiuko nuotr.
Eglė Vertelkaitė, „Briedžių sala“. V. Ilčiuko nuotr.
Eglė Vertelkaitė, „Briedžių sala“. V. Ilčiuko nuotr.
Eglė Vertelkaitė, „Briedžių sala“. V. Ilčiuko nuotr.
Eglė Vertelkaitė, „Briedžių sala“. V. Ilčiuko nuotr.
Eglė Vertelkaitė, „Briedžių sala“. V. Ilčiuko nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Vasara iki metų pabaigos

Paroda „Žalia Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje

Šių metų pradžioje bene solidžiausios laikysenos Lietuvoje, kone šventyklos rimties sustingdytame Čiurlionies (vienintelio oficialaus LT genijaus) muziejuje vyko paroda „Kraupios istorijos: Aleksandra Waliszewska ir Rytų bei Šiaurės Europos simbolizmas, kuri jau tada atskleidė kontrasto potencialą. Kraupūs ir juokingi, istoriniai ir asmeniniai siaubai sužadino vaizduotę ir išlydėjo ne vieną patenkintų žiūrovų būrį, profesionalai irgi jautėsi patyrę netikėtą nuotykį. Rimties ir žaismo nuotykio intriga mezgama ir naujoje (dar vasarą atidarytoje) parodoje „Žalia. Abi parodos kuratorės labai solidžios, tiesiog dailėtyros klasikės: mokslų daktarė, profesorė Giedrė Jankevičiūtė ir pati muziejaus direktorė Daina Kamarauskienė, o tema tiesiog žalia… Nejaugi? Kaip tai?

Indrė Spitrytė, „Algae Lab.“. 2022–2023 m. J. Mocevičiūtės nuotr.
Indrė Spitrytė, „Algae Lab.“. 2022–2023 m. J. Mocevičiūtės nuotr.
Parodos „Žalia“ vaizdas. 2023 m. J. Mocevičiūtės nuotr.
Parodos „Žalia“ vaizdas. 2023 m. J. Mocevičiūtės nuotr.
Parodos „Žalia“ vaizdas. 2023 m. J. Mocevičiūtės nuotr.
Parodos „Žalia“ vaizdas. 2023 m. J. Mocevičiūtės nuotr.
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, triptikas „Raigardas“. 1907 m. J. Mocevičiūtės nuotr.
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, triptikas „Raigardas“. 1907 m. J. Mocevičiūtės nuotr.
Kazė Zimblytė, „Žalia geometrinė kompozicija“. 1980 m., Vladas Daujotas, „Trys seselės rengia į karą brolelį“. 1957 m.  J. Mocevičiūtės nuotr.
Kazė Zimblytė, „Žalia geometrinė kompozicija“. 1980 m., Vladas Daujotas, „Trys seselės rengia į karą brolelį“. 1957 m. J. Mocevičiūtės nuotr.
Linas Katinas, „Iš lietuviškų audinių: Rusnė II“. 1968 m., Antanas Gudaitis, „Plakatas Lietuvas mākslas izstāde (Lietuvos dailės paroda)“. 1937 m., Viktoras Petravičius, „Plakatas Lithuania. Art Exhibition“. 1948 m. J. Mocevičiūtės nuotr.
Linas Katinas, „Iš lietuviškų audinių: Rusnė II“. 1968 m., Antanas Gudaitis, „Plakatas Lietuvas mākslas izstāde (Lietuvos dailės paroda)“. 1937 m., Viktoras Petravičius, „Plakatas Lithuania. Art Exhibition“. 1948 m. J. Mocevičiūtės nuotr.
Kazio Varnelio kūriniai parodoje „Žalia“. 1980–1988 m. J. Mocevičiūtės nuotr.
Kazio Varnelio kūriniai parodoje „Žalia“. 1980–1988 m. J. Mocevičiūtės nuotr.
Jonas Šileika, „Marytės darželis“. 1936 m., Jonas Mackonis-Mackevičius, „Dzūkų dainininkė Zofija Gudonienė“. 1975 m., Paulius Juška, „Sierenka“. 2016 m. J. Mocevičiūtės nuotr.
Jonas Šileika, „Marytės darželis“. 1936 m., Jonas Mackonis-Mackevičius, „Dzūkų dainininkė Zofija Gudonienė“. 1975 m., Paulius Juška, „Sierenka“. 2016 m. J. Mocevičiūtės nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Kaip sutartinė

Trys punktai apie Martos Vosyliūtės parodą „Martos kalendorius“ Vilniaus rotušėje

Kai Vilnius buvo užlietas Kultūros nakties renginių, o Vilniaus dailės akademijos studentai beveik kiekvienoje miesto galerijoje pristatė ir gynėsi savo baigiamuosius darbus (puiki, puikiai įgyvendinta idėja!), Marta Vosyliūtė „paėmė“ Vilniaus rotušę. Ne tik „paėmė“, bet ir perrašė istoriją, sukeitė istorinės atminties akcentus, kaip sutartinę sudainavo miestą nuo prokuratūros iki Kalvarijų turgaus.

Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 20  >>> Archyvas