Sandra Hüller apie „Interesų zoną“ ir „Kryčio anatomiją“
„Priešingai, nei atrodo, fašizmas nebuvo vien tik Vokietijos reiškinys. Verta pamąstyti, ar mums negresia pavojus jį pakartoti“, – sako aktorė Sandra Hüller, sukūrusi vaidmenis „Kryčio anatomijoje“ bei „Interesų zonoje“ ir atsidūrusi 2023–2024 m. kino sezono dėmesio centre.
Nauji filmai – „Mamutų medžioklė“
Kuriant kultūros legendas – naratyvus apie praeities kūrėjus ir jų darbų reikšmę – paprasta likti elegijos, mitologizavimo rėmuose. Epo formai būdinga prarasti reflektyvų ryšį su dabartimi, ypač kalbant apie nacionalinio teatro, pastaraisiais dešimtmečiais netekusio savo svorio, mitą. Žurnalistės, televizijos laidų autorės ir dokumentikos režisierės Aistės Stonytės darbuose apsieinama be kultūrinio fetišizmo. Laidų cikle „Legendos“ ir naujame dokumentiniame filme ryšys su žiūrovu užmezgamas kuriant laikmečio kultūros atmosferą, kurios vėjyje šios legendos buvo įpūstos arba uždusintos. Tačiau „Mamutų medžioklės“ (Lietuva, 2023) atveju svarbus ne tik vienmatis istorinis fonas: būtent laikmečių kaita, kontrastas tarp „tada“ ir „dabar“ transformuoja naratyvą iš panegirikos į daugiasluoksnį filmą, užduodantį platesnius klausimus apie kūrybinio palikimo tęstinumą.
Iš „Kino pavasario“ dienoraščio
„Interesų zona“ – istorinis terminas. Zona 1941 m. buvo įkurta aplink Aušvico koncentracijos stovyklą, prieš tai nusavinus žemę ir penkių kilometrų spinduliu išvarius iš jos vietinius gyventojus. Taip siekta kelių tikslų – apsunkinti kalinių kontaktus su vietiniais, sukurti pavyzdinius kaimus, kurių ūkiai taptų pavyzdžiu būsimiems vokiečių kolonistams Rytuose, bei gauti finansinės naudos SS iš kalinių užaugintų žemės ūkio produktų. Zonos sukūrimo iniciatorius buvo stovyklos komendantas Rudolfas Hössas. Jis yra „Kino pavasario“ atidarymo filmo – Jonathano Glazerio „Interesų zonos“ – veikėjas.
Krėsle prie televizoriaus
Kai ryte stinga priežasčių atsikelti iš lovos, kai atrodo, kad gyvenimas stovi vietoje, o pasaulis ritasi bedugnėn, prasmės gali suteikti nebent pusryčiai. Žinoma, prancūziški ir, šiukštu, „nepagardinti“ vulgarių virėjų iš LRT apylinkių. Terapinio poveikio man visada turėjo ir Noros Ephron feljetonai, ir jos filmai, todėl iškart rekomenduoju 2009-aisiais pasirodžiusią režisierės komediją „Julie ir Julia“ (TV3, 23 d. 13.10). Ji apdainuoja prancūzų virtuvės žavesį, bet Ephron įkvėpė dvi tikros istorijos. Julia Child (Meryl Streep) pokario Prancūzijoje pradėjo mokytis gaminti, nes, regis, niekuo nesugebėjo užsiimti rimtai. Dabar ji laikoma kulinarijos meno guru. Daug vėliau Julie Powell (Amy Adams) norėjo tapti rašytoja, bet dėl kulinarinių sugebėjimų įgijo šlovę internete, išleido knygą, ir jos nuotykiai galiausiai buvo ekranizuoti.
Kino naujienos trumpai
Los Andžele 96-ąjį kartą įteikti Amerikos kino akademijos apdovanojimai. Pirmą kartą Akademija apdovanojo filmą iš Ukrainos: Mstyslavo Chernovo „20 dienų Mariupolyje“ („20 Days in Mariupol“) pripažintas geriausiu dokumentiniu filmu. Daugiausia statulėlių – septynias, tarp jų už geriausią filmą, režisieriaus ir aktoriaus darbą, gavo Christopherio Nolano „Openheimeris“ („Oppenheimer“). Tradicinis vaizdo įrašas, kuriame prisimenami per metus mirę kino kūrėjai, prasidėjo Aleksejaus Navalno citata – jis buvo 2023 m. nugalėjusio dokumentinio filmo herojus.
Nauji filmai – „Astronautas“
Dauguma astronautų, kaip mus moko filmai, keliauja į kosmosą tik dėl to, kad patirtų sudėtingą tarpžvaigždinę terapiją, kurios tikslas – išspręsti konfliktiškus jausmus dėl mirusių ar nutolusių šeimos narių. Tai matėme „Soliaryje“, „Pirmajame žmoguje“, „Gravitacijoje“, „Tarp žvaigždžių“, „Ad Astroje“ ir t.t. Be kibirų sielvarto iš Žemės orbitos neišskrisi. Muzikinių vaizdo klipų ir reklamų kūrėjas švedas Johanas Renckas, geriausiai žinomas dėl serialo „Černobylis“, šįkart ėmėsi Jaroslavo Kalfařo romano „Bohemijos astronautas“ ekranizacijos ir „Netflix“ žiūrovams pasiūlė dar vieną tokią psichoterapiją kosmose su Adamu Sandleriu, kuris savo širdies sopulius patiki milžiniškam ateiviui vorui. Skamba kaip parodija? Deja, „Astronautas“ („Spaceman“, Čekija, JAV, 2024) sukurtas pačiu rimčiausiu veidu ir net turi pretenzijų į filosofinę potekstę.
Jonathanas Glazeris apie „Interesų zoną“
„Kino pavasario“ atidarymo filmas Jonathano Glazerio „Interesų zona“ („The Zone of Interest“, D. Britanija, JAV, Lenkija, 2023) sekmadienio naktį pelnė du „Oskarus“ – už geriausią užsienio filmą ir už geriausią garsą. 1965 m. gimęs britų režisierius ir scenaristas išgarsėjo populiarių grupių vaizdo klipais „Karma Police“ („Radiohead“), „Virtual Insanity“ („Jamiroquai“), „Karmacoma“ („Massive Attack“) ir „Rabbit in Your Headlights“ (UNKLE). 2000-aisiais jis debiutavo kine gangsterių komedija „Seksualus niekšas“ („Sexy Beast“), 2013 m. pasirodė vienu geriausių XXI a. filmų vadinamas „Po oda“ („Under the Skin“).
Krėsle prie televizoriaus
Nei idealių moterų, nei idealių vyrų nebūna, bet gal ir gyventi su idealu būtų sunku, jei pats toks nesi. Pabandyti, žinoma, galima. Taip ir nusprendė vokiečių aktorės, scenaristės ir režisierės Marios Schrader filmo „(Ne)tobulas vyras“ (TV1, 17 d. 01.05) herojė mokslininkė Alma (Maren Eggert), nes tai vienintelė galimybė gauti lėšų projektui. Alma dirba Pergamono muziejuje ir tyrinėja šumerų dantiraštį. Ji nori įrodyti, kad net tose senose lentelėse galima rasti poezijos. Todėl Alma nusprendžia dalyvauti eksperimente: tris savaites ji gyvens su robotu Tomu (Dan Stevens), kuris užprogramuotas nuspėti ir vykdyti kiekvieną Almos norą, tai yra visiškai atitinka jos idealaus vyro įsivaizdavimą.
Ko nepražiopsoti „Kino pavasaryje“
„Kino pavasaris“ šiemet žada rodyti daug filmų ir daug jų seansų. Išrinkome ne tik garsiausius ar daugiausia svarbių apdovanojimų pelniusius, bet ir tuos, kurie skatina savarankiškai mąstyti, užjausti kitus, pažinti palyginti neseną istoriją ir akyse kintančią tikrovę. Sunkiais laikais tai visada padeda išgyventi.
Nauji filmai – „Kopa: antra dalis“
Franko Herberto mokslinės fantastikos romanas „Kopa“ tapo prakeiksmu ne vienam garsiam kino režisieriui, norėjusiam sukurti adaptaciją. Tarp jų – Ridley Scottas ir Alejandro Jodorwsky. Pastarojo filme turėjo vaidinti Orsonas Wellesas, Salvadoras Dali, garso takelį kurti „Pink Floyd“ ir „Magma“. Galiausiai 1984 m. ekranizaciją sukūrė Davidas Lynchas, scenarijų rašęs kartu su pačiu Herbertu. Filme pasirodė Stingas, muziką kūrė garsi amerikiečių roko grupė „Toto“, filmavo dviejų „Oskarų“ laureatas Freddie Francis, kino dailininkas buvo Anthony Mastersas, nominuotas „Oskarui“ už Stanley Kubricko „2001 metų kosminę odisėją“ (1968). Deja, kad ir kokia garsi bei patyrusi buvo kūrybinė grupė, Davidas Lynchas ekranizaciją iki šiol vadina kūrybine gėda, atsisako apie savo „Kopą“ kalbėti, norėtų apskritai ištrinti ją iš asmeninės filmografijos ir teigia nesiruošiantis žiūrėti Denis Villeneuve’o ekranizacijų.