Teatras
Dovilė Jadzevičiūtė
Žodynas antropocenui paaiškinti
Radijo spektaklis „Apie laiką ir vandenį“
„Tai, kas būdinga mūsų laikams, yra kova dėl žodžių, galia apibrėžti pasaulį ir jo ekonomiką, galia pranešti ir formuoti naujienas. Ta kova sukasi apie tai, iš kokių žodžių yra suformuluotas pasaulis. Žodžiai kuria realybę, todėl labai svarbu yra turėti žodžius ir priemones jiems platinti.“ (Andris Snæras Magnasonas, „Apie laiką ir vandenį“, vertė Jūratė Akucevičiūtė. Vilnius: Alma littera, 2022, p. 211)
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (XVIII)
Šį laišką rašyti provokuoja ką tik Vilniaus senajame teatre matytas Jokūbo Brazio spektaklis „Kaligula“. Tiksliau, tai – tik pretekstas aptarti mokytojo ir mokinio santykį, kurį vis intensyviau išgyvenu žiūrėdama Brazio spektaklius. Maniau, kad Brazio „Žuvėdra“ (Oskaro Koršunovo teatras (OKT), 2022), rodoma toje pačioje erdvėje ir kuriama tokiomis pat „nuogomis“ priemonėmis kaip Oskaro Koršunovo „Žuvėdra“ (OKT, 2014), yra apgalvotas žingsnis – mokinio mokytojui mestas iššūkis ar veikiau tam tikras akibrokštas, stengiantis nutildyti senąją ir prakalbinti naująją „Žuvėdrą“. Tik nužudydamas savo mokytoją gali išsilaisvinti iš jo įtakos. Rodėsi ir kad „Equus“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2022) tėra tas mėginimas ištrūkti iš nujaučiamos Koršunovo įtakos, nesąmoningai cituojant ar pačiam bandant atlikti senųjų Koršunovo spektaklių triukus.
Ingrida Jankauskaitė
Troškimas jaustis gyvai
Pokalbis su aktore Alvyde Pikturnaite
Aktorė Alvydė Pikturnaitė sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „bowel“ (rež. Naubertas Jasinskas, Kauno miesto kamerinis teatras, 2021), „Miegantys“ (rež. Oskaras Koršunovas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2021), „Kaip visur, kaip visi“ (rež. Jasinskas, Jaunimo teatras, 2021), „Didysis kelias“ (rež. Jonas Vaitkus, LNDT, 2020) ir kt. Dvejus metus iš eilės kaip geriausia aktorė už vaidmenis spektakliuose „Pelikanas“ (rež. Jasinskas, Oskaro Koršunovo teatras ir rankų šešėlių teatras „Budrugana Lietuva“, 2022) ir „Neištikimoji“ (rež. Jasinskas, Vilniaus mažasis teatras ir VšĮ „Darbininkai“, 2023) buvo nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“.
Agnė Zėringytė
Kaip erdvė veikia mus ir mes ją
Pokalbis su scenografe Barbora Šulniūte
Barbora Šulniūtė sukūrė scenografiją tokiems spektakliams kaip „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“ (rež. Kamilė Gudmonaitė, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, „Operomanija“, 2023), „Ха́tа – Zuhause“ (rež. Gudmonaitė, „Münchner Kammerspiele“, 2023), „Medėja“ (rež. Gudmonaitė, Freiburgo teatras, 2022), „Guašas“ (rež. Adomas Juška, Jaunimo teatras, 2022), „Jaudulys“ (rež. Aleksandras Špilevojus, Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT) ir „Meno alchemija“, 2022), „Portalas“ (rež. Mantas Jančiauskas, Oskaro Koršunovo teatras, 2021), „Ledynai“ (rež. Gudmonaitė, Estijos „Vaba Lava“ teatras, 2020), „Panika“ (rež. Gudmonaitė, NKDT, 2019), „12 gramų į šiaurę“ (rež. Špilevojus, Vilniaus mažasis teatras, 2019), „Errorai“ (rež. Paulius Markevičius, Meno ir mokslo laboratorija, 2018) ir kt.
Ignas Zalieckas
Kurti teatrą, suteikiantį kitur neprieinamą patirtį
Pokalbis su aktoriumi Mariumi Karoliu Gotbergu
Aktorius Marius Karolis Gotbergas sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Taisykla“ (rež. Augustas Gornatkevičius, Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT), 2023), „Babelio bokštas. Planet Earth/Game Over/Reset“ (rež. Hilde Brinchmann, NKDT, 2022), „Veidas / Visage“ (rež. Vincent’as Adelus ir Isabelle Adelus & Suran, NKDT, 2022), „Kauno pavasaris ’72“ (rež. Jonas Tertelis, NKDT, 2022), „Emilių Emilis“ (rež. Gornatkevičius, NKDT, 2021), „Pirmeiviai“ (rež. Gytis Padegimas, NKDT, 2020), „Upė“ (rež. Ieva Jackevičiūtė, teatras vaikams „Pradžia“, 2018), „Šveikas“ (rež. Adomas Juška, Jaunimo teatras (JT), 2018), „Pasirinkimas“ (rež. Vidas Bareikis, JT, 2016) ir kt.
Helmutas Šabasevičius
Der Komische Holländer
„Skrajojantis olandas“ Komische Oper Berlin
Poeto Heinricho Heine’s užrašyta legenda apie amžinoms klajonėms pasmerktą olandą, įkvėpusi vokiečių kompozitorių Richardą Wagnerį parašyti operą, kuri pastaraisiais metais Lietuvoje išgarsėjo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro dėka, Komische Oper Berlin scenoje įgavo netikėtų režisūrinių ir vizualinių akcentų, o pats kūrinys galėtų būti vadinamas Der Komische Holländer (spektaklis žiūrėtas kovo 15 d.).
Helmutas Šabasevičius
Mein Fleisch heißt Lulu
Franko Wedekindo „Lulu“ Staatsschauspiel Dresden
Vienu žymiausių vokiečių dramaturgų vadinamo Franko Wedekindo (1864–1918) kūryba lietuviškai – penkių posmelių eilėraštis „Tetos žudikas“, užtat išverstas dviejų vertėjų: Jono Juškaičio ir Lanio Breilio. Vien šio nihilistinio kūrinio pavadinimas nusako Wedekindo kūrybines nuostatas, kurios savaip išplėtotos penkių veiksmų tragedijoje „Lulu“. Ji buvo išleista tik 1988 m., o „Forum Cinemas“ prieš keletą metų iš Metropolitan operos transliavo Albano Bergo operą pagal šį kūrinį.
Kornelija Anelauskaitė
Gyventi tiesoje lengviau nei meluoti
Pokalbis su aktoriumi Andriumi Žebrausku
Andrius Žebrauskas – teatro ir kino aktorius, vienas iš teatro „Kitas kampas“ įkūrėjų, pedagogas, lektorius. Teatre jį galima pamatyti Rimo Tumino režisuotame spektaklyje „Belaukiant Godo“ (Vilniaus mažasis teatras, 2002).
Ingrida Jankauskaitė
Teatro ledų laužymas
Pokalbis su režisieriumi Gildu Aleksa
Gildas Aleksa vadovauja teatro trupei „Teatronas“, yra vienas iš šiuolaikinio cirko festivalio „Cirkuliacija“ bei šiuolaikinio cirko centro „Cirko Sapiens“ iniciatorių ir meno vadovas. Režisavo tokius spektaklius kaip „Make Love“ („Teatronas“, 2023), „80 pasaulių per vieną dieną“ („Teatronas“, 2022), „Titas“ („Teatronas“, 2022), „Skambutis tėvui“ („Teatronas“, 2021), „SoDra, Mon Amour“ („Teatronas“, 2021), „Kandidas, arba Optimizmo mirtis“ („Teatronas“, 2019), „Teroristas“ („Atviras ratas“, 2017) ir kt. Apdovanotas „Fortūnos“ statulėle už spektaklių „Zygfrydas“ („Teatronas“, 2018), „Vėjo prigimtis“ (Kauno miesto kamerinis teatras, 2018) ir „Otelas“ („Teatronas“, 2018) režisūrą.
Greta Vilnelė
At(s)itik(t)i(nu)mai
Apie spektaklius „Aš miegosiu prie sienos“ ir „Pasistengiau“ Vilniuje
Esame taip įpratę prie režisierių ar meno vadovų prieš premjerą sakomų monologų, kad kartais jų neišgirstame. Šiuose trumpuose ir iš pažiūros šabloniškuose pristatymuose galima ne tik apčiuopti tai, kaip teatras prisistato publikai, bet ir išgirsti intriguojančių prieštaravimų apie netrukus scenoje prasidėsiantį kūrinį. Štai prieš šokio spektaklio „Aš miegosiu prie sienos“ rodymą Vilniaus „Menų spaustuvėje“ vasario 21 d. Kauno šokio teatro „Aura“ meno vadovė Birutė Letukaitė žiūrovams pasakė kalbą, norėdama atsieti naujausią teatro pasirodymą nuo savo vardo ir net paties teatro. Letukaitė akcentavo, kad spektaklį kūrė ne ji, o kviestinis vengrų choreografas Ferencas Fehéris, patikino, jog scenoje nebus „Aurai“ būdingos estetikos, ir paragino vien iš šio spektaklio nesusidaryti nuomonės apie teatrą ir ateiti į kitą premjerą pasižiūrėti tikrosios „Auros“.
