Apskaičiavusios šunkelių kilometražą link svajonių kaimo ir šešioms kojoms tenkantį išvykos krūvį, pasirinkome ne kelionę automobiliu ar viešuoju transportu. Ieškodamos Vėliučionių, su bičiulėmis nuo Naujosios Vilnios pakraščio patraukėm pėsčiomis, nes vieną vietovę nuo kitos skiria vos keturi kilometrai žygeiviško maršruto. Dar XIX a. antroje pusėje nutiesus geležinkelį Peterburgas–Varšuva, Naujoji Vilnia tapo miesteliu ir kartu pramoninio proveržio centru, todėl aplinkinės žemės su visais žemiečiais neišvengiamai irgi susisaistė su šiuo miestu visais gyvenimiškais ryšiais.
Neįprasta reginių dėlionė „Arkos“ galerijoje
„Arkos“ galerijoje ekspozicijos surinktos iš skirtingo amžiaus ir akademinio pasirengimo dalyvių darbų. Tarp Algimanto Stanislovo Kliaugos tapybos ir K.M. Čiurlionio mokyklos absolventų (dabartinių Vilniaus dailės akademijos pirmakursių) kūrinių įsiterpia dar viena – J. Vienožinskio dailės mokyklos Naujosios Vilnios filialo stiklo studijos mokinių (nepilnamečių!) eksperimentai.
Kristijono Miliūno paroda Justino Vienožinskio mokykloje
Pažintis su Kristijono Miliūno kūryba įvyko visiškai atsitiktinai: netarpininkaujant parodų erdvėms, kultūrinei spaudai ir net pačiam tapytojui. Justino Vienožinskio mokykloje, tapybos klasėje, ieškodama priemonės užduočiai atlikti, atsitiktinai kampe aptikau daug didelio formato kartonų su užklijuota žinia „užtapymui“. Pradėjusi juos traukti, apsalau nuo atradimo džiaugsmo – tai buvo kuo puikiausi tapybos darbai (mano vertinimu), skirti išmesti (autoriaus vertinimu), o kaip vėliau sužinojau – nemaža dalis jų buvo tapytojo studijų laikų darbai. Išsidalinome juos su bendramokslėmis, didžiąją dalį priglaudžiau pati, o jau vėliau žinia apie gelbėjimo akciją pasiekė ir K. Miliūną. Tad teko susipažinti ir prisipažinti akis į akį apie šį poelgį, nulėmusį pamąstymus apie galimą tolesnį bendradarbiavimą.
Pasivaikščiojimas po Naująją Vilnią
Naujosios Vilnios, baltarusiškai tariant – Vileikos arba senuoju pavadinimu – Novovileisko (Nowo Wileisk) fenomenas neleidžia man ramiai eiti nė viena šio rajono gatve. Dėl šios vietovės apleistumo Vilnius dar vis gyvena dviguboje santvarkoje – vakarinė miesto dalis yra dinamiška ir patiria modernias transformacijas, o rytinė nykiai stagnuoja ir toliau sėkmingai vizualizuoja socialistinį realizmą. Lyg būtume rytiniame Berlyne iki sienos griūties. Tik tiek, kad čia nebuvo ir nėra jokios miestą dalijančios sienos.