Paskutinis „Gaidos“ akordas
Prisiminus visą 2012 m. „Gaidos“ festivalio programą, kurioje buvo galima išgirsti ir amerikietiškojo minimalizmo, ir prancūziško spektralizmo, ir Johno Cage’o eksperimentinės muzikos, bei juose apsilankiusių žiūrovų skaičių ir skambėjusios muzikos sukūrimo metus, galima padaryti kelias išvadas. Pirma, klausytojus kaip muses prie medaus traukia malonios estetikos muzika, antra, eksperimentinė muzika, kad ir kokia būtų įdomi, dažniausiai surenka nedidelį tų pačių klausytojų būrį. Gavino Bryarso muzikos koncertas nebuvo „anšlaginis“, bet priklauso pirmajai, malonios muzikos kategorijai, dėl to juo nepatenkintų klausytojų
Festivalis „Gaida 2012“
Pasibaigus 22-ajam „Gaidos“ festivaliui galima dar kartą peržvelgti sulamdytą lankstinuką ir įvertinti, ką gero festivalis savo klausytojams pasiūlė šiemet. Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad šių metų „Gaida“ pasirodė daug įvairesnė ir įdomesnė nei keleto pastarųjų metų. Nors festivalis turi savo nuolatinių gerbėjų, kas yra visiškai suprantama, net keli „anšlaginiai“ renginiai patraukė ir kitų klausytojų dėmesį. Be abejo, tai lėmė programa, leidusi įvairiausių skonių modernios muzikos mėgėjams ir vertintojams susirasti bent vieną dėmesio vertą renginį.
Festivalio organizatoriai klausytojams pasiūlė net keletą teminių krypčių. Panašu, kad stengtasi aprėpti labai daug, dėl to vienos aiškios koncepcijos nebuvo. „Erdvė muzikoje, muzika erdvėje, spektriniai ir kiti erdvės aspektai“ – taip buvo pristatyta viena pagrindinių festivalio temų. Turbūt abstrakčiau suformuluoti ir labiau neįsipareigoti būtų neįmanoma. Renginys, ryškiausiai atspindėjęs