Nanni Moretti gerbėjų atmintin įstrigo ne vienas režisieriaus filmas. „Sūnaus kambarys“, „Turime popiežių!“, „Mano mama“ pasakoja skirtingas istorijas, bet filmus vienija režisieriaus noras įsižiūrėti į personažus, į sprendimus, kuriuos jiems tenka priimti ir kuriuos skambiai galima pavadinti egzistenciniais. Tai intymūs filmai, jie kupini skausmo, nerimo ir melancholijos.
Filmą „Trys šeimos“ (LRT Plius, vasario 1 d. 21.33), kuris prieš kelerius metus rodytas Kanų konkursinėje programoje, Moretti pirmąkart kūrė ne pagal savo scenarijų. Pagrindu tapo ironiškas Izraelio rašytojo Eshkolo Nevo bestseleris, todėl nestebina netikėti veiksmo posūkiai. Pasakojimas apie skirtinguose vieno turtingo Romos rajono namo aukštuose gyvenančias šeimas prasideda nelaimingu įvykiu. Tragedija visam laikui paliks atspaudą rūstaus teisėjo (jį suvaidino pats Moretti) šeimai – avariją, per kurią žuvo moteris, sukėlė apsvaigęs teisėjo sūnus. Dramatiškas įvykis paveiks kitą šeimą: vyras įtaria, kad pagyvenęs kaimynas seksualiai išnaudoja jo vaiką. Dar viename aukšte gyvena jauna sutrikusi motina, amžinai laukianti vyro. Kaimynai nepastebi jos vienatvės.
Moretti naviguoja tarp susipynusių interesų ir emocijų tarsi neabejodamas, kad vienintelis būdas išspręsti konfliktus (ne tik tarp kaimynų) yra atleidimas. „Trijose šeimose“ skamba geriausių Pedro Almodóvaro melodramų ir Ashgaro Farhadi moralitė aidai. Filme vaidina šių dienų italų kino žvaigždės Alba Rohrwacher, Riccardo Scamarcio, Margherita Buy, Anna Bonaiuto. Moretti įdėmiai stebi visuomenę, kuri transformuojasi veikiama naujų papročių – filmo herojai rodomi kas penkeri metai, o pasaulis aplink juos keičiasi, evoliucionuoja.
Annos Guttormesgaard filmo „Greitkelis“ (TV3, 30 d. 22.30) siužetas iškart pasirodys „nugrotas“: sunkvežimio vairuotoja Salė (Juliette Binoche) yra priversta užsiimti kontrabanda, kad išgelbėtų kalintį brolį (Frank Grillo) nuo pavojingos kalėjimo gaujos. Kai supras, kad šįkart „kontrabanda“ yra paauglė mergaitė Leila, kurią pedofilų mafija nori išvežti į Kanadą, Salės lauks ne vienas išbandymas, juolab kad ją seka FTB agentas Džerikas (Morgan Freeman), o Leila net sugebėjo nužudyti savo kankintoją.
Siužetas paaiškės per pirmas dešimt minučių, bet kad ir kokios baisios būtų pedofilijos, incesto, vaikystės traumų ir namų prievartos temos, šių dienų kine jos tapo banalybe ir spekuliacija. Tokius personažus kaip šalto ir šilto gyvenime mačiusi Salė ir teisingumo siekiantis Džerikas kinas taip pat gamina masiškai. Todėl klausimas, ko Binoche trenkėsi į JAV ir ilgai mokėsi vairuoti vilkiką, visai natūralus. Taigi kodėl siūlau pažiūrėti „Greitkelį“ iki galo? Matyt, dėl Leilos (Hala Finley), kuri nenori būti auka, todėl nuspręs ne kentėti, bet veikti – šaudyti, deramai naudotis beisbolo lazda ir net padėti girtai Salei vairuoti. Beje, Salei padės ir kolegės, tolimųjų reisų vairuotojos. Pasirodo, jų ne tiek ir mažai – greitkelis priklauso ir moterims. Jų gauja – taip pat įspūdinga filmo veikėja. Greitkelių, pakelės barų, milžiniškų stovėjimo aikštelių ir naktyje švytinčių žibintų romantika traukia tokius kaip aš, nors gyventi kaip filmo veikėjai nesutikčiau nė už ką.
Mary Nighy filmas „Alisa, brangioji“ (LNK, vasario 1 d. 22.30), regis, gimė iš panašių feministinių sumetimų. Jo herojė Alisa (Anna Kendrick) ne pirmus metus gyvena su Saimonu, kuris nori ją visiškai kontroliuoti. Kai padedamai dviejų draugių Alisai pagaliau pavyksta kelioms dienoms išvažiuoti iš miesto, ji pradeda suvokti, kad yra priklausoma nuo žmogaus, kuris kiekvieną jos dieną paverčia košmaru. Tačiau Saimonui (Charlie Carrick) tai nė motais. Jis nori nubausti Alisą ir parodyti, kur yra moterų vieta... Suprantama, tai pirmiausia filmas Donaldo Trumpo Amerikai, bet kažkodėl vis dažniau pagalvoju, kad jei lietuviams reikėtų rinkti JAV prezidentą, jie pasirinktų būtent Trumpą. Nes turtingi žmonės, konservatyvūs savo šalies patriotai, sienų nuo svetimtaučių statytojai juk yra ir lietuvių idealas.
Tokia galėtų būti ir Beno Falcone’s filmo „Bosė“ (TV3, šįvakar, 26 d., 23 val.) herojė. Melissos McCarthy vaidinama Mišelė užaugo našlaičių prieglaudoje ir žino, kad šeima – tai balastas, trukdantis siekti tikslo. Dabar ji verslininkė, milijonierė, jos priešų sąrašas kasdien ilgėja. Vienas jų, kažkoks Reno (iš „Sostų karų“ pažįstamas Peteris Dinklage’as), nusprendžia perimti jos firmą. Mišelė atsiduria kalėjime. Išėjusi į laisvę ji turės pakeisti požiūrį į gyvenimą. Pabaiga, manau, aiški, bet netikiu, kad filmo receptą pavyktų įgyvendinti kiekvienam iš mūsų. Gal todėl ir žiūrime panašius filmus.
Vis dėlto pasakojimai apie Džeimsą Bondą veikia geriau. Todėl šįvakar (LRT, 26 d. 22.45) siūlau prisiminti Martino Campbello filmą „Kazino „Royale“ (2006) – pirmąjį, kuriame Bondą suvaidino Danielis Craigas. Vieni jį laiko geriausiu iš visos serijos, kiti – atvirkščiai, bet iš senojo kanono jame liko tik ragai ir nagai. Campbello ir Craigo Bondas liovėsi būti džentelmenas. Šiek tiek ciniškas pižonas, senstantis Šaltojo karo aristokratas pradėjo virsti jaunu vilku, kuris, gavęs leidimą žudyti, paklaus, ar tiesiog pašalinti, ar padaryti taip, kad kitiems nebekiltų noro elgtis blogai. Šitas Bondas prakaituoja, vemia, jį negailestingai daužo ir žudo. Trumpai tariant, tai jau nebe pasakos herojus, bet naujųjų laikų didvyris. „Kazino „Royale“ jam teks susikauti su nusikaltėlių pasaulio finansų genijumi, kurį nugalėti galima tik lošiant kazino.
Jei kankina nemiga, šiąnakt (27 d. 04.15) TV3 nuo pirmos serijos pradeda rodyti Susanne Bier ekranizuotą Johno Le Carré „Naktinį vadybininką“ – vieną geriausių pastarojo dešimtmečio serialų. Jo herojus – buvęs britų karys Džonatanas Painas (Tom Hiddleston) – dirba prabangiame Kairo viešbutyje. Painą užverbuoja britų žvalgybos agentė Andžela (Olivia Colman). Jis turi sekti verslininką Ričardą (Hugh Laurie), kuris suvienijo šnipus ir ginklų prekybininkus. Kad Painu patikėtų, jis pats turi tapti nusikaltėliu.
Pasak Hiddlestono, Le Carré yra „ne tik šnipų trilerio virtuozas, bet ir britų mentaliteto tyrinėtojas. Jis gerai supranta sudėtingą britų vertybių struktūrą, britų savivoką. Rašytojas jautriai fiksuoja mūsų vertybių prieštaravimus.“ Beje, viename epizode pasirodo ir pats rašytojas. Bier prisimena: „Jis labai stropiai išsėdėjo dvylikos valandų pamainą keturiasdešimties laipsnių karštyje. Kartu su juo prie vieno stalo sėdėjusiems masinių scenų dalyviams pasisekė – visą tą laiką klausėsi jo istorijų. Beje, jis visai nevykdė mano instrukcijų ir viską darė savaip!“
Jūsų – Jonas Ūbis
