Mein Fleisch heißt Lulu

Vienu žymiausių vokiečių dramaturgų vadinamo Franko Wedekindo (1864–1918) kūryba lietuviškai – penkių posmelių eilėraštis „Tetos žudikas“, užtat išverstas dviejų vertėjų: Jono Juškaičio ir Lanio Breilio. Vien šio nihilistinio kūrinio pavadinimas nusako Wedekindo kūrybines nuostatas, kurios savaip išplėtotos penkių veiksmų tragedijoje „Lulu“. Ji buvo išleista tik 1988 m., o „Forum Cinemas“ prieš keletą metų iš Metropolitan operos transliavo Albano Bergo operą pagal šį kūrinį.

Šie ir kiti atmintyje įstrigę faktai apie fragmentiškus susitikimus su šio rašytojo kūryba gerokai ryškesnį pavidalą įgavo kovo 13 d. pažiūrėjus spektaklį „Lulu“, kurį Miesto teatre Dresdene (Staatsschauspiel Dresden) pastatė režisierė Daniela Löffner (g. 1980). Nusprendusi visus vaidmenis skirti vyrams, menininkė dar labiau užaštrino šiuolaikinėje kultūroje nuolat nagrinėjamas lyčių tapatybės ir kūniškumo temas. Net mokant vokiečių kalbą tik apgraibom, buvo galima suprasti, apie ką kalba pusketvirtos valandos trukmės spektaklio herojai. Frazė „Mein Fleisch heißt Lulu“ („Mano kūno vardas – Lulu“) įgavo pačius įvairiausius režisūrinius bei vaidybinius pavidalus, pateisino ir sprendimą spektaklyje naudoti daug nuogo kūno, natūralistiškai imituoti kūniškos aistros scenas. Claudios Kalinski scenovaizdis aktyviai dalyvauja veiksme: tai judanti veidrodinė siena, kuri atspindi aktorius ir žiūrovus, kuri uždažoma, kad ant jos paviršiaus liktų aktorių kūno atspaudai ir judesių pėdsakai, vėl plaunama ir vėl dažoma. Ji visam spektakliui suteikia performanso ar akcionistinės kūrybos bruožų. Dauguma veiksmo projektuojama scenoje, tačiau paties veikalo sąlyginumą pabrėžia aktoriai, spektakliui prasidėjus įeinantys į žiūrovų salę ir įsitaisantys pirmoje eilėje, iš kur atėjus laikui įsitraukia į veiksmą. Kelios scenos vyksta ir arčiausiai scenos esančiose pirmojo balkono ložėse.

Prie jausminio veiksmo nuoseklumo prisideda spektaklyje skambanti muzika (kompozitorius Matthias Erhardas), aktoriaus Davido Koselio, vaidinančio grafienę Gešvitc, dainavimas ir akompanavimas fortepijonu (antroje dalyje, kurioje vaizduojamas Paryžius, prie jo prisideda ir daugiau kitais instrumentais muzikuojančių veikėjų).

Režisūrinis spektaklio audinys apgalvotas, pasižymintis intensyviu ritmu ir tempu, todėl jį įdomu sekti net ir ne visai suprantant dialogus. Dėmesį prikausto vaidybos ansambliškumas, atskirų veikėjų scenos – raiškiai artikuliuotos ir kartu organiškos, įtraukiančios tikru spontaniškumu. Didelį įspūdį padarė pagrindinio Lulu vaidmens atlikėjas Simonas Werdelis, sukūręs jautrų, įtaigų personažą, kuriam rūpi ne vyrą ar moterį, bet žmogų kamuojantys būties klausimai.